Dujotiekiui „Šiaurės srautas“ („Nord Stream“) sudaromos vis naujos kliūtys. Negana to, kad kai kurių Baltijos šalių Aplinkos apsaugos ministerijos neigiamai įvertino ekspertų atliktą tyrimą ir pareikalavo papildomos informacijos, dabar ir Vokietijos gynybos ministerija nusiuntė laišką į Bundestago gynybos reikalų komitetą, reikalaudama pakeisti dujotiekio Baltijos jūros dugnu maršrutą. Vokiečiai tvirtina, kad vamzdis, sujungsiantis Vyborgą su Greifsvaldu, eis pernelyg arti Riugeno salos, kur nuolat vyksta karinės jūrų pratybos. Toks kariškių reikalavimas buvo pateiktas dar 2007-ųjų sausį, tačiau į jį nekreipta dėmesio. Dabar jį pakartojo bundesveras – Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vadovybė.

Reikalavimas svarstomas trečiadienį per Vokietijos užsienio reikalų ministro Franko Walterio Steinmeierio vizitą į Maskvą ir jo susitikimą su Vladimiru Putinu. Apžvalgininkai nemano, kad problema bus išspręsta tuojau pat. Birželio 8-oji buvo paskutinė diena, kai tarptautinė visuomenė tris mėnesius svarstė „Šiaurės srauto“ galimą įtaką regiono ekologijai.

Projektas turi atitikti Tarptautinę ekologijos konvenciją (ESPOO). Šis dokumentas – tai poveikio aplinkai tarptautinė sutartis, kurią pasirašiusios ir ratifikavusios šalys įsipareigojo laikytis konvencijos nuostatų – saugoti aplinką, jos nežaloti. Jeigu nutinka avarija, tai kaltininkas privalo kompensuoti tą žalą. Tarp 9 jos dalyvių Rusija yra vienintelė, kuri neratifikavo šios konvencijos. Pagal ESPOO konvenciją projektuotojams reikia gauti tik penkių valstybių – Rusijos, Suomijos, Švedijos, Danijos ir Vokietijos – leidimą. Per jų teritorinius vandenis ar išskirtines ekonomines zonas ir numatyta tiesti vamzdį. Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija gali tik pareikšti nuomonę. Šios šalys savo galutines išvadas pateiks iki metų pabaigos, ir tuomet projektui bus suteiktas leidimas.

Dujotiekio statyba jau prasidėjo 2005 m. gruodžio 5 dieną, kai Vyborge buvo įrengti dujų perdavimo ir paskirstymo punktai. O iš tiesų pirmoji idėja šiauriniu maršrutu tiekti dujas Europai buvo iškelta 1997-aisiais. Tuomet šis projektas vadinosi Šiaurės Europos dujotiekis (NEG). Koncernas „Gazprom“ jau turėjo vamzdyno klojimo jūros dugnu patirtį – 2002 m. pabaigoje dujotiekis buvo nutiestas Juodosios jūros dugnu, kuris pasižymi agresyvia sieros vandenilio aplinka.

Jau tuomet Rusija susidūrė su tarptautinės visuomenės reikalavimais sunaikinti Baltijos jūroje nuo pokario laikų slypintį cheminį ginklą, kuris ten palaidotas Potsdamo konferencijos sprendimu. „Gazpromas“ atsisakė tai daryti savo jėgomis, O Maskva pareiškė, kad tuo turi užsiimti visos Europos valstybės. Ginčas tęsiasi iki šiol, kai Danijos konsultacijų kompanija „Ramboll“ atliko poveikio aplinkai vertinimą ir neva įrodė, kad trasa nekliudys cheminio ginklo kapinynų ar karo metu nugrimzdusių pavojingų sprogmenų.

Visą tą laiką Rusijos vadovai gynė „Gazpromo“ poziciją, nes ši valstybinė energetikos kompanija projekte turi 51 proc. akcijų, o energetikos resursų pardavimas yra strateginis Rusijos biudžeto papildymo šaltinis. Balandžio mėnesį prezidentas Dmitrijus Medvedevas pareiškė, kad „Šiaurės srautas“ garantuoja Europos energetinį saugumą. Apie Vladimiro Putino nuomonę ir kalbėti nereikia. Prieš ketverius metus žurnalas „Valstybinis resursų valdymas“ paskelbė straipsnį, kuriame buvo analizuojama V.Putino 1997 m. apginta disertacija tema „Mineraliniai ir žaliavų ištekliai Rusijos ekonomikos strategijoje“. Tuomet buvęs Rusijos vadovas darė išvadą, kad „valstybės ekonomika XXI amžiuje, ypač pirmojoje jo pusėje, bus grindžiama žaliavų gavyba ir eksportu“.

Tačiau pasaulio ekonomikos sunkmetis pakoreguoja net ir talentingiausias prognozes. Užgriuvus finansinei krizei, atpigus naftai, Rusijos ūkis pradėjo dardėti žemyn. Tai paskatino Maskvą dar labiau ieškoti naujų energetikos išteklių eksporto maršrutų, apeinant politiškai rizikingiausius regionus. Ji stengiasi, kad „Šiaurės srautas“ trūks plyš tekėtų į Vakarus, nepaisant visų perspėjimų.