Prieš keletą dienų netikėtai atidarytas naujas dujų karo frontas. Šį kartą Rusija jį išprovokavo Vidurio Azijoje. Mūšis vyksta ne su kokia nors šio kuro vartotoja Ukraina, o su Turkmėnija, kuri yra didžiausia dujų tiekėja rusiškajam „Gazpromui”. Šis koncernas paskui dujas pardavinėja tiek buvusiose sovietinėse šalyse, tiek Vakaruose.

Viskas prasidėjo sprogus ketvirtajai dujotiekio atšakai netoli Uzbekijos sienos. Taškentas pirmas pranešė apie šią avariją. Turkmėnija, kiek patylėjusi, informavo, kad dujų tiekimas į Rusiją šia atšaka nutrauktas, tačiau vartotojai jas gauna kitais trimis maršrutais. Toliau prasidėjo įnirtingas informacinis karas, kuris neišaiškino avarijos kaltininkų.

Pagal Ašchabado versiją balandžio 8 d. Rusijos kompanija „Gazeksport”, neperspėjusi tiekėjo, žymiai sumažino perkamų turkmėniškų dujų kiekį. Dėl to naktį į balandžio 9 d. esą ir įvyko sprogimas ir gaisras. Rusijos veiksmai buvo pavadinti „neatsakingais ir neapgalvotais” ir įvertinti kaip sutarties pažeidimas. Rusijos koncernas pripažino, kad iš tikrųjų sumažino imamų dujų srautą, bet tai neturėjo sukelti sprogimo ir gaisro. „Gazpromo” vadovai tvirtino, kad visą pirmą ketvirtį koncernas pirko Vidurio Azijos dujas pagal europines kainas, nors jų eksportas į Europą ir Nepriklausomų valstybių sandraugos šalis krito 60 proc. Kitaip sakant, jei Rusija perkamų dujų pati negali parduoti, ji beatodairiškai sumažina jų importą iš Turkmėnijos.

Kaip pažymi agentūra „Interfax”, pastaraisiais mėnesiais „Gazpromas” iš tikrųjų sumažino dujų gavybą ir mažiau jų perka iš kitų tiekėjų, nes sumažėjų dujų paklausa. Pavyzdžiui, kovą jų buvo išgauta trigubai mažiau nei per tą patį praėjusių metų laikotarpį. Vidurio Azijos dujos sudaro maždaug 8 proc. visų paskirstomų dujų. Tačiau kol kas „Gazpromas” gali imti dujas iš požeminių saugyklų, kuriose yra maždaug 50 mlrd. kubinių metrų. Šis kiekis prilygsta dujų kiekiui, gaunamam iš Vidurio Azijos, daugiausia iš Turkmėnijos. Pernai kompanija „Gazprom” pasirašė sutartį iš Turkmėnijos kasmet pirkti 50 mlrd. kubinių metrų dujų. Šiais metais ši Vidurio Azijos šalis ketina išgauti 81,5 mlrd. kubinių metrų dujų. Ašchabadas neseniai pranešė, kad Turkmėnijoje rastas didžiulis gamtinių dujų telkinys. Jame gali būti nuo 4 iki 14 trln. kubinių metrų dujų. Šis telkinys pretenduoja į penktąją ar ketvirtąją vietą pasaulyje. Apskritai Turkmėnija užima 15 vietą pasaulyje pagal gamtinių dujų rezervus.

Vis dėlto naivu būtų manyti, kad pasaulinės krizės sąlygomis, kai krinta naftos kainos, dujų rinka liks nepaliesta. Vyksta įnirtinga kova ir dėl Turkmėnijos dujų eksporto kontrolės. Kovo pabaigoje Rusijos ir Turkmėnijos lyderiai Dmitrijus Medvedevas ir Gurbangulis Berdymuchamedovas Kremliuje tarsi ir suderino susitarimą dėl dujotiekio statybos iš rytinės ir šiaurinės Turkmėnijos dalies Kaspijos link. Tačiau jis užstrigo, ir dabar Maskvoje kalbama, kad jis bus pasirašytas vasaros pradžioje. Bet balandžio pradžioje Ašchabadas paskelbė tarptautinį konkursą dujotiekio „Rytai-Vakarai” statybai. Maskva manė, kad jį statys „Gazpromas” ir vamzdynas eis per Kazachstaną Kaspijos jūros pakrante į Rusiją. Pasirodo, planai keičiasi. Nauja dujotiekio atšaka turėtų tiestis Kaspijos jūros dugnu, per Turkiją į Europą, apeinant Rusijos teritoriją. 2007 m. gegužę tuometinio Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir Kazachstano vadovo Nursultano Nazarbajevo pasirašyta deklaracija tiesti vamzdyną ir liko tik deklaracija. Po pirmojo Turkmėnijos prezidento Saparmurato Nijazovo mirties 2006 m. pabaigoje Maskva prarado patikimą partnerį Vidurio Azijoje. Naujasis turkmėnų lyderis, naudodamasis energetinių išteklių teikiama galia, paskelbė visai kitas prioritetines dujų eksporto kryptis – į Europą ir Kiniją.

Taigi Kremliui teko nusivilti nauja pragmatiška Ašchabado politika. Juo labiau „Gazpromui” reikėjo V. Putino ir D. Medvedevo atsiklausti, kaip elgtis su Ašchabadu, užuot provokavus naują dujų karą. Turkmėnijai daryti politinę ir ekonominę įtaką sunkiau negu Kijevui ar Tbilisiui.