Ketvirtadienį 26 NATO šalys pritarė, kad būtų atnaujinti visi ryšiai Rusija. Septynis mėnesius po karo Kaukaze santykiai tarp Maskvos ir Briuselio buvo įšaldyti. Rusijos ir NATO taryba po agresijos prieš Gruziją nesirinko nė karto. Tačiau šį Aljanso sprendimą kai kurios šalys vertina prieštaringai, o laikraštis „The Wall Street Journal“ pastebi, kad yra dvi pagrindinės priežastys, kodėl esama nuomonių skirtumų.

Nei Europa, nei Jungtinės Valstijos kol kas nerado balanso tarp saugumo užtikrinimo žemyne ir NATO misijų Afganistane ir kituose karštuose pasaulio taškuose. Vašingtonas dar neparengė jokios strategijos, kuri būtų priimtina visiems sąjungininkams, taip pat tenkintų ir Rusiją. Kita problema – tai skirtingi Rusijos ir tolesnės NATO plėtros vertinimai po karo Kaukaze. Kai kurių Aljanso šalių nuomonė, kad planų plėsti bloką į Rytus reikia atsisakyti, Vidurio ir Rytų Europos valstybes verčia abejoti kolektyvinio saugumo garantijomis.

Briuselyje įsikūrusio Transatlantinio centro (Transatlantic Center) vadovas ir buvęs JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Ronaldas D. Asmusas rašo, kad didėjant nesutarimams organizacijoje ją reikia reformuoti. Aljansui būtina vėl grįžti prie dvigubos strategijos, taikytos po sovietų įsiveržimo į Čekoslovakiją, kai buvo derinami gynybos ir įtampos mažinimo tikslai. Diplomatas siūlo didinti NATO kontingentus Aljanso šalyse ir stiprinti jų, ypač Rusijos kaimynių, karinį potencialą. Kita vertus, JAV turi padėti Europos sąjungininkams mažinti šių valstybių energetinę priklausomybę nuo Rusijos ir drauge gilinti partnerystės ryšius su Ukrainos ir Gruzijos demokratijomis.

Analitikai Vakaruose sutaria, kad Rusijos įsiveržimas į Gruziją pažeidė vieną svarbiausių principų – kiekviena šalis turi teisę pasirinkti savo vystymosi kelią ir sąjungininkus. Aišku, kad dialogas su Maskva reikalingesnis Vakarams, tačiau tuo pačiu metu negalima susitaikyti, kaip Rusija reiškia pretenzijas į savo interesų zonas.

Šie patyrusio diplomato svarstymai – tarsi atsakas į nevienodai vertinamą NATO sprendimą. Aljansas skuba paduoti ranką Rusijai ir taip rodo, kokia ji svarbi ir kad be jos nejuda iš vietos daug sumanymų. Kaip rašo Londono „The Times“, Rusija kaip Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nuolatinė narė, trukdo priimti rezoliucijas dėl Sudano ir Zimbabvės. Aljansui labai svarbi gera Rusijos valia tiesiant transporto koridorių į Afganistaną per Vidurio Azijos šalis, kurioms Maskva vis dar turi didžiulę įtaką. Tiek Vašingtonui, tiek Briuseliui būtinas Rusijos sutikimas kartu spręsti branduolinę Irano problemą. Todėl britų dienraštis NATO sprendimą pavadino pragmatišku ir teisingu.

Kaip visada, yra ir kita medalio pusė. Kaip anksčiau Europos Sąjunga, taip dabar NATO, ištiesusi ranką Maskvai, tarsi nuima visą atsakomybės naštą nuo jos pečių ir leidžia elgtis kaip ir iki šiol. Maskvos kritikai skelbia, kad ji taip ir neįvykdė visų Nicolas Sarkozy ir Dmitrijaus Medvedevo plano įpareigojimų dėl padėties Pietų Osetijoje ir Abchazijoje. Rusija ne tik nepasitraukė iš užimtos teritorijos, bet netgi 49 m. įkurs čia savo karines bazes.

Kitaip sakant, Vakarai tarsi užsimerkia prieš stalininius Rusijos politikos metodus, ieškodami laikinų ir abejotinų sprendimų. Taip NATO iš didžiojo žaidimo lyg pašalina Gruziją, kuri nukentėjo ir pernai rugpjūtį, patiria pažeminimą ir dabar. Tbilisį ir Kijevą vargu ar paguos naujosios JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton Briuselyje pasakyti žodžiai, kad „Gruzijai ir Ukrainai reikia palikti atviras duris į Aljansą ir padėti joms priderinti NATO standartus“.

Vandenį Briuselyje sudrumstė Lietuvos atstovai. Vakarų ir Rusijos spaudoje cituojamas Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas, kuris sakęs, kad reikėjo palaukti bent NATO viršūnių susitikimo Strasbūre ir Baden Badene balandžio 3–4 d., o ne skubėti pradėti oficialų dialogą su Rusija, kai ji nė kiek nenuolaidžiauja Kaukaze. Antai ji net neįsileidžia į separatines Gruzijos teritorijas nepriklausomų stebėtojų, argumentavo ministras.

Lietuvos balsas NATO ministrų susitikime nuskambėjo labai jau vienišas ir jokios įtakos daugumos sprendimui neturėjo. Tai buvo priminimas Aljanso nariams, kad, siekiant pragmatiškų interesų, negalima pamiršti ir amžinųjų demokratinių vertybių.