Riaušės Baltijos šalyse – demokratijos išraiška?

Rusijos interneto svetainės „Grani.ru“ apžvalgininkas Vadimas Dubnovas po riaušių Rygoje ir Vilniuje straipsnyje „Kaprizas kaip demokratijos forma“ (http://www.grani.ru/opinion/p.146653.html) nagrinėja šių įvykių bendrus bruožus ir su ironija tarsi svarsto, ko iš baltijiečių gali pasimokyti Rusijoje.

Jokių formalių įrodymų, kad Rygos ir Vilniaus riaušininkams dirigavo Maskvos ranka, nėra, todėl Rusijos televizijos kanalai su saldžiu pasimėgavimu rodė baltijiečių pykčio protrūkius ir Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus pareiškimą, kad viskas eina iš Rytų. Rusijos žiūrovui iš tokių žodžių buvo siūloma pasijuokti, o kartu įvertinti ekonominį savo vadovybės toliaregiškumą ir stabilumo džiaugsmą, kai rusui, kaip ir sovietiniam žmogui, net į galvą negali ateiti mintis, kad valstybė gali būti jam kuo nors prasikaltusi.

Latvija ir Lietuva toli gražu ne geriausi Rytų Europos ekonomikos pavyzdžiai. Pavyzdžiui, palyginti su Estija. Buvęs jos premjeras Martas Laaras, prisimindamas pirmąją praėjusio dešimtmečio pusę, ne be pasididžiavimo sako: mes daug ko išmokome iš J. Gaidaro, bet tai, kas jam neišėjo ir išeiti negalėjo, padarėme mes. Galima ilgai vardinti tuos veiksmus, kuriuos atliko Talinas ir kurių nesiėmė Ryga ir Vilnius. Pavyzdžiui, žemės ūkis: M. Laaras iškėlė uždavinį šį ūkio sektorių prilyginti europietiškom proporcijom, tai yra žemės ūkio dalį ekonomikoje sumažinti iki 4–6 proc. Jis taip ir padarė, nekreipdamas dėmesio į ūkininkų protestus. Lietuva ir Latvija apsiribojo žemės perdavimu asmeninėn nuosavybėn, pamiršusios išpešti naudos netgi iš Rusijos patyrimo. Pasirodė, kad Baltijos šalių sovietinio kirpimo žemės ūkio viršininkai ne mažiau godūs negu Rytuose…

O svarbiausia, kad Latvijos reformatoriai, susirūpinę valdžios išsaugojimu, paprasčiausiai nesiryžo radikalioms reformoms. Lietuvoje amžina socialdemokratų valdžia, kurią po aštuonerių metų prieš pat krizę pakeitė dešinieji, tokio uždavinio visai ir nekėlė. Tik kai žlugo ne pati žymiausia Latvijos įmonė „Parex“ bankas, dejonės užplūdo visą posovietinę erdvę – nuo Rusijos ir Ukrainos iki Kazachstano. Juk Latvijos finansų imperija buvo viena didžiausių „skalbyklių“ visoje Eurazijoje.

Taigi. Tačiau kiekvieno teiginio teisingumas priklauso nuo atskaitos taško. Estija lenkia Latviją ir Lietuvą, bet daug mažiau negu Latvija ir Lietuva – Ukrainą ir Rusiją. Pastaraisiais metais Latvijos BVP augo 18 proc. per metus, ir toli gražu ne dėl žaliavų. Netgi įdomu, kad latvių valdžia tik tarp kitko tarsteli, jog ekonomikos lokomotyvu tapo mašinų pramonė ir metalo apdirbimas. 2008 m. vidutinis mėnesio atlyginimas (VMA) čia buvo 645 eurai (Estijoje – 788 eurai), o pensija – beveik 160 eurų. Nors tai pagal europietiškus standartus ir mažoka, tačiau įspūdinga Rusijos fone, kur tik pernai pavasarį pensija iškilmingai pasiekė 3000 rublių…

Panašiai buvo ir Lietuvoje, kur VMA siekia 623 eurus, bet pragyvenimas kur kas pigesnis. Čia savo valiuta ne taip didžiuojamasi kaip kaimyninėje šalyje, kurioje nenoras devalvuoti amžinai du dolerius kainuojantį latą tapo viena iš priežasčių, sugriovusių finansų sistemą. Lietuva apskritai pasirinko evoliucinės reformos modelį, todėl jos taip nesukrėtė kaip Latvijos, nors ir nebuvo tokių laimėjimų kaip Estijoje.

Matyt, tokios politikos pasekmės ir buvo pademonstruotos prie Latvijos ir Lietuvos parlamentų sienų: reformų buksavimas pasmerkia valdžią papildomiems socialiniams įsipareigojimams. Jas dar šiaip taip galima vykdyti ramiu metu, nes prie to priprantama, bet jos niekam nerūpi, kai krizė ima krėsti visą pasaulį. Antikrizinės priemonės niekada nebūna malonios, tačiau tokioms šalims kaip Lietuva ir Latvija (iš dalies ir socialistų vadovaujama Bulgarija) tenka mokėti socialiniais laimėjimais, pasiektais ramybės epochoje. O socialine problema tokioje situacijoje tampa viskas, net ir PVM pakėlimas 3 proc., kaip atsitiko Latvijoje.

Ir jeigu šiuo atveju mes įžvelgtume panašumą su Rusija, tai reikėtų patikslinti kai kurias detales. Taip, į mitingus eina ne visuomenės „grietinėlė“, ir juo labiau ne ji daužo vitrinas. Socialiniai protestai paprastai baigiasi reikalavimais grąžinti „neuždirbtą gerą“ („chaliavą“), o tai, žinoma, yra didelis politinis resursas mokantiems juo naudotis. Štai kodėl Rusijoje mitinguoja tik pensininkai ir automobilininkai, kuriuos OMON‘as talžo kaip „Nepritariančiųjų žygio“ dalyvius.

Bet reikalas susijęs ne tik su OMON‘u. Mėgaudamasi baltijiečių protestais, Rusijos valdžia praleidžia vieną detalę, kuri taip organiškai praslysta iš mūsų patriotiško TV žiūrovo akių: kad ir kaip protestuotojai bevertintų savo valstybę, ji yra jiems atsakinga. Ir bet koks valstybei keliamas reikalavimas (jo negalima painioti su revoliucija) grįstas visiškai civilizuotu įsitikinimu, kad valstybė, kaip bežiūrėtum, savo piliečiui yra įsipareigojusi. Todėl socialinis kaprizas, išreikštas maištu, tai ne tik demokratijos trūkumas, bet ir jos požymis.

O štai mūsų stabilumo formulė ir yra ta, kad niekam į galvą neateitų mintis apie valstybės įsipareigojimus. Tai, ką duoda valstybė, – dovanos, kaip amnestija per valdovo karūnavimą. Mūsų pilietis laimingas gavęs 3000 rublių pensiją, ir jis neklausia, kodėl ne tiek kaip, sakykime, Baltijos šalyse. Automobilininkų korporacinis protestas (konkrečia dingstimi ir su konkrečiais reikalavimais) – tai galima. Socialinis, pagrįstas įsitikinimu, kad valstybė neteisi, – ne.

Apie tai, kad valstybė eina ne ten, visi nutuokia. Bet tiems, kurie iš valstybės seniai nieko nelaukia, ji ir nėra įsipareigojusi. O dar sako, kad mes valstybininkai. Mes tikri individualistai. Lietuviams tai nė nesisapnavo. Tai mus nuo jų ir skiria. Kaip ir vidutinis atlyginimas…

Straipsnį parengusio politikos apžvalgininko Česlovo Iškausko komentaras

V. Dubnovo pasvarstymai apie priežastis, sukėlusias riaušes Baltijos šalyse, slepia ironijos dozę. Ji skirta Rusijos gyventojams, kurie dėl įvairių priežasčių, pasak autoriaus, dar nejunta poreikio socialiniams protestams, o į mitingus išeina tik atskiros suinteresuotų asmenų grupės (pavyzdžiui, automobilininkai) arba juos organizuoja politinės jėgos („Nepritariančiųjų žygiai“). Anot apžvalgininko, Baltijos šalių žmonių pragyvenimo lygis yra nevienodas, bet aukštesnis negu Rusijos, todėl jų protestus autorius vadina paprasčiausiu „socialiniu kaprizu“. Štai tokie „kaprizai“ (parlamentų Rygoje ir Vilniuje apsiaustis ir šturmas), anot autoriaus, ir yra demokratijos išraiška…

Filosofiniu požiūriu su tokia nuomone galima sutikti: „liaudies balsas“ taip pat reiškia norą imti valdymą į savo rankas, o tai ir apibrėžia demokratiją. Tačiau įvykiai Baltijos šalyse, žinoma, išprovokuoti pasaulinės ekonominės krizės, toli gražu netelpa į šią sąvoką. Tai, kas dėjosi prie parlamentų, o prieš kelerius metus – Talino centre, vargu ar pavadinsi visko pertekusių gyventojų kaprizais, vargu ar tai yra ir demokratijos pavyzdys.

Kita vertus, demokratines jėgas ir iššūkius valdžiai visuomet lydi prievarta, anarchija, savivalė. Tai radikalioji ir dažnai tragiška demokratijos atmaina. Ja naudojasi jėgos, kurioms toli iki demokratinių standartų ir gerų ketinimų priversti savo išrinktuosius pateisinti jiems suteiktą tautos mandatą. Kitaip sakant, turėtume padėkoti už V. Dubnovo komplimentus Baltijos šalims, na, o straipsnio daromomis išvadomis tegu susidomi kaimyninės šalies žmonės.