Dujų karas tarp Rusijos ir Ukrainos pateko į tragikomišką padėtį. Iš pradžių nebuvo aišku, ar „Gazpromo” ir „Naftogazo” vadovai tikrai susitiko Briuselyje, o, jeigu ir susitiko, tai ar jų pokalbis buvo derybų statuso ir ar per jį apskritai kas nors buvo nutarta. Kai ES paskelbė savo atstovus, kurie vyks į Ukrainą ir stebės dujų tranzito procesą vietoje, Maskva ir Kijevas susiginčijo dėl jų atstovavimo stebėsenos procese. Rusija apkaltino Ukrainą, kad ši nenori į stebėtojų misiją įtraukti „Gazpromo” ir Vyriausybės atstovų. Kijevas atkirto, kad jis ne prieš jų dalyvavimą, tačiau tie atstovai turi turėti Rusijos Vyriausybės ar net prezidento įgaliojimus. Be to, Ukraina tvirtina, kad Rusija mėgina pakirsti Kijevo kaip patikimo dujų tiekėjo tranzitu į Europą reputaciją tuo metu, kai pati Maskva visiškai nutraukė europiečių aprūpinimą jomis.

Vis dėlto, atrodo, penktadienį buvo rasta išeitis iš aklavietės: keliolika Europos Komisijos atstovų, taip pat visas būrys konfliktuojančių šalių specialistų pavakare atskrido į Kijevą. Jeigu tikėsime prezidento Dmitrijaus Medvedevo pažadu, vos misija pradės dujų tiekimo stebėseną, Europoje vėl sužibs žydrosios liepsnelės.

Kas kaltas, kad visą savaitę jos nešvietė ir dėl to europiečiai ne juokais išsigando, dabar spręsti sunku. Maskva ir Kijevas kaltino vienas kitą, tačiau šitas barnis nesušildė žemyno gyventojų, ir penktadienio rytą 15 iš 27 ES šalių gyventojai turėjo rimtų „dujinių” problemų, nors šio kuro tiekimas buvo padidintas Ukrainą aplenkiančiais vamzdynais. Lyg tyčia užėjus šaltiems orams visų Balkanų padėtis tapo nepavydėtina: buvo uždarytos įmonės, ligoninės, mokyklos. Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka bandė įtikinti, kad tranzitinių dujų sklendės yra už jo šalies ribų, todėl Ukraina niekaip negali jų sukioti. „Gazpromo” atstovai skaičiais įrodinėjo, kad ukrainiečiai Europai skirtas dujas vagia.

Padėties šeimininkė šiame ginče, žinoma, yra Rusija. O milijonai Europos gyventojų tapo nesibaigiančio politinio ir energetinio barnio tarp Ukrainos ir Rusijos įkaitais. Šveicarų dienraštis „Le Temps” rašo, kad ši nauja ir vis pasikartojanti dvikova verčia Europą ieškoti kitų energijos tiekimo būdų. Vis dažniau pasigirsta kvietimų naudoti branduolinių jėgainių energiją. Prieš keletą dienų Bratislavoje įvyko vadinamosios Višegrado grupės – Lenkijos, Čekijos, Slovakijos ir Vengrijos – atstovų susitikimas, kuriame numatyta atnaujinti Slovakijos vakaruose dar 1958 m. pastatytos ir prieš Naujuosius metus visiškai uždarytos Bohunicos atominės elektrinės darbą.

Žurnalas „Forbes” vėl analizuoja naftotiekio „Nabucco” variantą. Juo nafta bus tiekiama iš Azerbaidžano per Turkiją ir Austriją. Tačiau juk ir Turkija, negaunanti narystės ES leidimo, gali šantažuoti Bendriją. Žurnalas pastebi, kad ir dujų tiekimo atveju Turkijos elgesys gali niekuo nesiskirti nuo Ukrainos… Bet šios krizės akivaizdoje „Nabucco” neabejotinai bus nutiestas iki 2013 m.

Kiti analitikai taip pat suskato svarstyti įvairius variantus. Jie teigia, kad vis didesnį vaidmenį aprūpinant Europą dujomis turėtų vaidinti Alžyras ir net Nigerija, kurios turi didelius kuro išteklius, be to, gana gausi šių šalių diaspora Vakarų Europos valstybėse.

Apskritai Vakarų apžvalgininkai šiame Europoje dujų nepritekliuje įžvelgia daugiau Maskvos kaltės. O štai laikraštis „Sueddeutsche Zeitung” savo analitinį straipsnį pavadino „Vladimiras Bismarkas”. Taip dabartinis Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas sulyginamas su pirmosios Vokietijos imperijos kancleriu Otto von Bismarcku, dar vadintu plieniniu kancleriu, kuris 19 a. antroje pusėje ryžtingomis ir kitoms valstybėms kenksmingomis priemonėmis suvienijo Vokietiją. Ar ne taip dabar elgiasi Rusijos imperijos vienytojas, retoriškai klausia vokiečių laikraštis.