Archive for rugsėjis, 2008
Rusijos verslui koją kiša politikai
2008-09-11 | Tema: Komentarai | Comments Off
Rusijos ekonomika gyvena ne pačius geriausius laikus. Kol kas sunku pasakyti, ar jai įtakos turėjo konfliktas Gruzijoje, ar susipriešinimas su Amerika, geopolitiniai reiškiniai, tačiau akivaizdu, kad Rusijos ūkio plėtra sustojo ar net smunka, netgi turint neva patikimų energetikos išteklių.
Štai Pasaulio bankas ir Tarptautinė finansų korporacija paskelbė metinius verslo klimato reitingus „Imantis verslo“. Atliekant tyrimą buvo vertinamas valstybės valdymo poveikis verslui, ypač mažoms ir vidutinėms įmonėms. Palankiausios sąlygos verslą plėsti sudaromos Singapūre, Naujojoje Zelandijoje ir Jungtinėse Valstijose.
Kaip skelbia laikraštis „Kommersant“, tarp 181 valstybės Rusija užima tik 120 vietą, tai yra atsiduria tarp Bosnijos ir Hercegovinos bei Nepalo.
Įdomu tai, kad buvusių sovietinių respublikų plėtra Europoje ir net pasaulyje augo sparčiausiai, o Azerbaidžano reitingas pagerintas iš karto 64 pozicijomis. Ši Kaukazo šalis dabar yra 33 vietoje šalia Pietų Afrikos Respublikos, Prancūzijos ir Izraelio.
Tyrėjus nustebino reformų sparta Kirgizijoje, Baltarusijoje, taip pat Albanijoje. Iš Baltijos šalių, kaip paprastai, pagal verslo patrauklumą aukščiausią 22 vietą užima Estija, Lietuva – 28, Latvija – 29 vietą, o štai Lenkija – tik 76 poziciją. Jei kalbama apie Lietuvos verslo reitingus, svarbu pasakyti, kad mūsų šalis išlaikė prieš metus turėtas pozicijas, tačiau vienu iš 10 vertintų kriterijų jos patrauklumas nukrito. Lietuvoje per metus pablogėjo verslo pradžios galimybės, pavyzdžiui, mūsų šalyje parengti visas sąlygas savo verslui pradėti prireikia vidutiniškai 26 dienų, Baltijos regiono šalyse – 22, o Europoje – tik kiek daugiau kaip 15 dienų.
Pranešime pabrėžiama, kad Rusijoje verslininkui sunkiausia gauti leidimą statybai. Todėl, mano pranešimo autoriai, šioje šalyje net neverta kalbėti apie tinkamas sąlygas verslui plėtoti, kai reformų lygis nuolat krinta.
Interneto svetainė „Quote.ru“ pastebi, kad pastaruoju metu labai sumažėjo Rusijos rinkos fondų indeksas. Nuo gegužės jis nusileido iki psichologiškai svarbios 1500 punktų žymos, tai yra net 40 proc., ir tai didžiausias nuosmukis nuo 2006 m. Analitikai mano, kad tam įtakos turėjo ne tik ipotekos krizė JAV, naftos kainų sumažėjimas, bet ir vidinės priežastys, pavyzdžiui, valstybės kišimasis į kainų formavimą anglies pramonėje, taip pat karas Gruzijoje, paskatinęs investicijų „išėjimą“ iš Rusijos.
Pasak laikraščio „Vedomosti“, vien tik rugpjūtį Rusija neteko 5 mlrd. dolerių užsienio kapitalo. Bet kai kurie ekspertai tvirtino, kad šis skaičius gali būti triskart didesnis. Kiti analitikai teigia, kad įvykiai Kaukaze yra trumpalaikiai, jokios įtakos biržoms neturintys. Prezidentas Dmitrijus Medvedevas, duodamas interviu arabų televizijos kompanijai „Al Jazeera“, kalbėjo, kad dėl biržų indeksų kritimo kalta pasaulio ekonomika, neigiami procesai tarptautinėje finansų rinkoje. Jie Rusijos ekonomiką veikia kur kas labiau negu karas Gruzijoje ar santykių su Vakarais atšalimas. Tačiau laikraštis „Financial Times“ pastebi, kad per šį mėnesį nuo konflikto Kaukaze pradžios iš Rusijos nutekėjo apie 20 mlrd. dolerių. Tai privertė Rusijos bankus griežtinti kreditų išdavimo sąlygas. Savo ruožtu tai smogė nekilnojamojo turto rinkai, prekybai ir statybai, nes verslininkai negali gauti reikalingų paskolų, o ir už teikiamus kreditus palūkanos žymiai išaugo. Pabūgę nenuspėjamos ateities, žmonės pasiima savo indėlius iš bankų. Štai iš Rusijos taupomojo banko nuo birželio išimta apie milijardas dolerių.
Įvykiai Gruzijoje gal ir ne pagrindinė tokio nuosmukio priežastis, tačiau tai buvo dar vienas smūgis šlubuojančiai Rusijos ekonomikai. Rusijos verslo sluoksniuose vis dažniau pasigirsta abejonių, ar didžiulių energetikos išteklių maitinamas ūkis pajėgs atlaikyti nenuspėjamų Rusijos politikų užmojus.
Kodėl Baku D.Cheney sutiktas šaltai?
2008-09-09 | Tema: Komentarai | Comments Off
Jungtinių Valstijų viceprezidento Dicko Cheney turnė po tris buvusias sovietines respublikas – Gruziją, Azerbaidžaną ir Ukrainą – nelengvas kąsnis Vašingtonui. Patyręs energetikos ir politikos vilkas D. Cheney vienur buvo nešiojamas ant rankų, kitur – sutiktas labai šaltai.
Tbilisiui Amerika suteikia 1 mlrd. dolerių paramą, ragina Gruziją kuo greičiau priimti į NATO ir Rusijos agresiją Kaukaze vadina neteisėtais vienašališkais veiksmais, o Baku Vašingtono pasiuntinį pasitinka net ne prezidentas Ilhamas Alijevas, net ne ministras pirmininkas Arturas Rasizade, o tik vicepremjeras ir užsienio reikalų ministras. Nepaisant to, kad tarp D. Cheney ir I. Alijevo susiklostė draugiški santykiai (vienas iš jų dirbo Amerikos naftos ir dujų kompanijoje „Halliburton“, kitas – Azerbaidžano naftos įmonėje), derybos Baku buvo sunkios.
Gruzijoje visi su ovacijomis sutiko JAV pažadus užtikrinti dujų tiekimą per jos teritoriją į Vakarus, o štai I. Alijevas neskubėjo pritarti Amerikos garantijoms statant „Nabucco“ dujotiekį, kuris aplenktų Rusiją.
Priminsiu, kad šis 3300 km ilgio magistralinis dujotiekis turėtų būti nutiestas iš Vidurio Azijos iki Austrijos ir Vokietijos. Juo būtų pumpuojama iki 32 mlrd. kubinių metrų dujų per metus. Beveik 8 mlrd. eurų vertės vamzdynas būtų nutiestas iki 2013 m. Jį tiesiant ketina dalyvauti Austrijos, Turkijos, Bulgarijos, Rumunijos ir Vengrijos kompanijos.
Iš pradžių prieš 4 m. buvo planuojama dujas tiekti iš Irano telkinių Persijos įlankoje, tačiau konfliktas dėl Irano branduolinės programos privertė keisti projektą ir dujas transportuoti iš Turkmėnijos, Uzbekijos bei Azerbaidžano.
Žurnalas „Time“ analizuoja, kodėl staiga Baku atsargiai ėmė vertinti Vašingtono raginimus tiesti „Nabucco“ dujotiekį. Nuo pat Sovietų Sąjungos iširimo Azerbaidžanas balansuoja tarp simpatijų Maskvai ir bendradarbiavimo su Vakarais. Turtinga energetikos išteklių šalis į derybas eina iškelta galva ir iš savo partnerių reikalauja elgtis su ja solidžiai. Savo žemės turtus Baku parduoda labai apdairiai. Štai Rusija čia dujas perka pagal besikeičiančias rinkos kainas, o ne pagal ilgalaikes, kurios nurodytos sutartyse. Vakarai jas gauna dar didesnėmis.
Vis dėlto yra ir grynai politinė priežastis, kodėl I. Alijevas staiga persigalvojo. Kas bebūtų konflikto Kaukaze kaltininkas, Rusijos operacija Gruzijoje verčia Baku būti ypač atsargų santykiuose su artimiausiais kaimynais. Maskvos kumščio politika buvusių sovietinių respublikų atžvilgiu verčia Azerbaidžaną galvoti ir apie savo energijos išteklių apsaugą ir racionalų pardavimą. Šiaip ar taip jis mano, kad transportuoti dujas dujotiekiu Baku– Tbilisis–Džeihanas yra nesaugu, kad pavojus gresia ir naujam „Nabucco“ projektui. Dėl karo Kaukaze JAV ir Rusijos santykiai pasikeitė. Jie dabar nenuspėjami. Vakarų Europa taip pat neapsisprendusi, kokių priemonių imtis prieš Rusijos agresiją. Vadinasi, manoma Baku, kol kas nereikia skubėti pritarti Vašingtono siūlymams, jau pradėtiems projektams, o Maskvai pardavinėti savo žemės turtus vis augančia kaina.
D. Cheney vizitą prie Rusijos sienų akylai stebi Maskva. Ši turnė jai nerimą kelia dar ir dėl to, kad taip viceprezidentas vykdo Johno McCaino rinkimų kampaniją, o juk respublikonų kandidato pasisakymai apie Rusiją yra gana aštrūs. Taigi Rusijos strategai daro viską, kad Vašingtono pasiuntinio vizitas į buvusius jos pakraščius patirtų nesėkmę.
Nėštumas ir amerikietiškos demokratijos grimasos
2008-09-04 | Tema: Komentarai | Comments Off
eigu jūsų paklaustų, koks ryšys tarp nėštumo ir demokratijos, tikriausiai pasukiotumėte pirštu prie smilkinio, tačiau amerikietiški standartai leidžia susieti nesusiejamus dalykus. Ypač tai dažna vykstant rinkimų kampanijai.
Antai vos tik respublikonų kandidatas Johnas McCainas pagal reitingus iššoko į priekį, demokratai surado ir jo jautrią vietą. Kai jis kandidate į viceprezidentus pasirinko 44 m. Aliaskos gubernatorę Sarah Palin, oponentai tučtuojau iškapstė porą respublikonus kompromituojančių faktų. Jie liečia net ne politikę, o jos dukterį – 17 m. Bristol, kuri esą penktą mėnesį nėščia, bet ištekėsianti už kūdikio tėvo tik tuomet, kai pagimdysianti. Būta ir kitokių gandų. Na, pavyzdžiui, kad keturių mėnesių politikės sūnus Trige‘as taip pat yra dukters Bristol vaikas…
Senatorius J. McCainas patikino žinojęs apie nesantuokinį Bristol nėštumą, tačiau skandalinga naujiena spėjo nusmukdyti respublikonų kandidato reitingus. Demokratų kandidatas Barackas Obama pirmą kartą per rinkimų kampaniją pasiekė 50 proc. populiarumą. Į skandalingą žinią apie priešininkus jis reagavo kilniai. „Tai neturi nieko bendra su politikės darbu“, – pareiškė jis.
O štai J. McCainas nedemonstravo tokio kilnumo, kai rugpjūtį jo štabas, naudodamasis vadinamosiomis „juodosiomis technologijomis“, paskleidė žinią apie priešininką. Tuomet respublikonai pareiškė, kad B. Obama, jeigu bus išrinktas prezidentu, ketina padidinti mokesčius neturtingiausiųjų sluoksniams. Iš tikrųjų jis yra žadėjęs peržiūrėti mokesčių sistemą, bet niekada nėra sakęs, kad juos kels socialiai mažiausiai aprūpintoms amerikiečių šeimoms. Vis dėlto gandas nuvilnijo, ir demokratas ėmė atsilikti nuo savo oponento.
Dabar demokratai, pajutę, kad būsimoji J. McCaino dešinioji ranka yra įspūdingesnė už B. Obamos pasirinktą 65 m. Delavero senatorių Joseph‘ą Bideną, išmetė savo kozirį,.
S. Palin – profesionali žurnalistė. Gimusi mokytojų šeimoje mažyčiame Vasilos miestelyje Aliaskoje, mokykloje ji buvo mergaičių krepšinio komandos kapitonė, pravardžiuojama barakuda. Ji puiki šaulė ir net buvo renkama Aliaskos gražuole. Politinę karjerą pradėjo nuo miestelio tarybos. Tapusi Aliaskos – šios turtingiausios naftos Amerikos valstijos – gubernatore, ji visada gynė tradicinę savarankišką Aliaskos dujų ir naftos pramonę.
Konservatyvių pažiūrų politikės vyras Tedas yra paprastas naftininkas. Pora augina penkis vaikus, o atsitikimas su vyriausiąja Bristol tik parodo, kad šioje šeimoje nebuvo puritoniško, ypatingo auklėjimo, o ir pačios S. Palin negalima tituluoti „geležine ledi“. Kilusi iš atšiauraus krašto, gera sportininkė, moteris vengia atrodyti vyriškai stipri, kaip mitinguose stengiasi elgtis Hillary Clinton ar Nancy Pilosy. Netgi turbūt vienintelėje nuotraukoje iš Kuveito, kur buvo nuvykusi aplankyti iš Aliaskos kilusių kareivių vaikinų, ji atrodo trapi ir moteriška…
Šalia solidaus amžiaus 72 m. J. McCaino jo pagalbininkė atrodo gana patraukliai, tačiau amerikietiškos demokratijos mašina pajėgi sutraiškyti bet ką. Iki rinkimų liko visai nedaug, ir inspiruojamas skandalas dėl nėštumo jau smukdo respublikonų kandidato reitingus. Toks amerikietiškas gyvenimo ir demokratijos būdas. Greičiau – šios demokratijos grimasos. Kai kitose šalyse net aiškiai korumpuotą politiką sunku nuversti nuo valdžios aukštybių, Amerikoje pikantiška smulkmena gali turėti įtakos politinei karjerai ir valstybės įvaizdžiui.
Rusijos laivynas turės išsinešdinti
2008-09-04 | Tema: Komentarai | Comments Off
Sevastopolio – beveik 400 tūkstančių gyventojų turinčio Ukrainos miesto ir didžiulio Rusijai išnuomoto uosto – ateitis dabar aptarinėjama daug aštriau negu kada nors anksčiau. Rusijos agresija prieš Gruziją, separatistinių Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijų pripažinimas vėl išryškino viso Krymo, Sevastopolio, o kartu ir Juodosios jūros laivyno priklausomybės problemą.
Artėjant 2017 m., kai baigsis Sevastopolio 20 metų nuomos sutartis, pasirašyta tarp Rusijos ir Ukrainos 1997 m., Maskva priversta sukti galvą, kur dislokuoti milžiniškus karinio ir civilinio laivyno, galingos infrastruktūros pajėgumus.
Gegužės 20 d. Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka išleido dekretą, kuriame pavedė šalies vyriausybei iki liepos 20 d. parengti įstatymo projektą dėl Rusijos Juodosios jūros laivyno iškeldinimo iš Sevastopolio uosto 2017 metais. Be to, prezidentas įpareigojo vyriausybę ir Saugumo tarybą užbaigti Ukrainos ir Rusijos jūros sienos Azovo ir Juodojoje jūrose bei Kerčės sąsiauryje teisinį įforminimą sutartimis.
Priminsime, kad 1997 m. Rusija ir Ukraina pasirašė Draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės sutartį, pagal kurią Rusija pripažino 1991 m. nepriklausoma pasiskelbusios Ukrainos dar 1954 m. nustatytas sienas, mainais į Ukrainos garantijas, kad bus plėtojami draugiški santykiai su Rusija ir gerbiami Rusijos saugumo interesai Kryme. Ši sutartis svarbi tuo, kad yra susieta su Juodosios jūros laivyno pasidalijimu tarp Ukrainos ir Rusijos. Rusijai pripažinus Ukrainos, taigi ir Krymo bei Sevastopolio, teritorinį vientisumą, jai atiteko ne tik 80 proc. viso karinio Juodosios jūros laivyno, o ir teisė iš Ukrainos 20 metų, t. y. iki 2017 m. gegužės 28 d., nuomotis Sevastopolio uostą su atitinkama jūros akvatorija.
Apžvalgininkai rašo, kad Sevastopolio uosto ir infrastruktūros nuoma Rusijai kasmet kainuoja 100 mln. JAV dolerių, kuriuos Rusija nurašo nuo Ukrainos įsiskolinimų už naftą ir dujas. Sutartyje nėra tiksliai užfiksuota nuomos kaina, todėl, kai Ukrainos ir Rusijos dvišaliai santykiai ima blogėti, Kijevas nuolat primena, kad nuomos mokestis gali būti padidintas kelis kartus (nuo 210 mln. iki beveik 2 mlrd. JAV dolerių per metus).
Rusija labai jautriai reaguoja į bet kokias diskusijas, susijusias su kariniu Juodosios jūros laivynu. Bene pagrindinis Rusijos argumentas, kuriuo nuolat gąsdinama Ukraina – tai sienų peržiūrėjimas. Maskva grasina, kad jeigu Ukraina po 2017 m. nepratęs Sevastopolio uosto nuomos sutarties, Rusija gali peržiūrėti 1997 m. Draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės sutarties principus dėl Ukrainos sienų pripažinimo, juolab kad šios sutarties galiojimas baigiasi jau 2009 metais.
Problema paaštrėjo ne vien dėl to, kad baigiasi įvairių sutarčių galiojimo terminai, bet ir dėl įtemptos padėties buvusiuose sovietiniuose pakraščiuose. Iš vienos pusės, Gruzijos ir Ukrainos artėjimas link NATO, iš kitos – Rusijos agresijos aktas Gruzijoje vėl išklibino tarsi ir aprimusias aistras dėl Krymo ir Juodosios jūros laivyno dislokavimo Sevastopolyje ateities.
Kaip žinome, keletas karinių Rusijos laivų iš šio uosto nuplaukė prie Gruzijos krantų Juodojoje jūroje ir jau vien savo buvimu darė spaudimą Tbilisiui ir rėmė separatistines respublikas. Kai V. Juščenka išleido potvarkį, draudžiantį laivams be išankstinio suderinimo su Ukrainos vyriausybe kirsti jūrinę šios valstybės sieną, Maskva jį pavadino niekiniu. Visiškas nesiskaitymas su Kijevu ir galimas Krymo atskyrimas nuo Ukrainos, kartu taip sprendžiant ir Sevastopolio problemą, komplikuoja ir taip įtemptus Ukrainos ir Rusijos santykius.
Akivaizdu, kad jei ne greičiau, tai po 2017 m. Kijevas nepratęs nuomos sutarties su Rusija. Neabejotina ir tai, kad, kaip rašo Rusijos interneto svetainės, per likusius beveik devynerius metus Rusija niekaip nespės pastatyti kitos laivyno bazės šiame regione. Būkime atviri, rašo apžvalgininkai, juk apie 90 proc. laivyno admirolų gerovės yra susiję su ypač komfortiška tarnyba prie Juodosios jūros, sukurtomis atogrąžų sąlygomis ir gerais atlyginimais. Jie niekada negalvojo, kad Juodosios jūros laivynas gina strateginius Rusijos interesus šiame NATO valstybių apsuptame baseine, o tiesiog lepinosi dosnia Pietų saule.
Rusijos jūrų bazė Sevastopolyje per šiuos 17 metų labai nugyventa. 1991 m. į Juodosios jūros laivyno sudėtį įėjo 6 divizijos (grupė kovai su povandeniniais laivais, desantininkų, jūrų raketinės aviacijos, kranto apsaugos ir kt.), o dabar tik viena – paprastų karo laivų eskadra, kurią sudaro trys pirmo rango koviniai laivai. Rusų apžvalgininkai šaiposi: jeigu netyčia Rusija praras vieną laivą, tai laivynas negalės vadintis divizija, o dislokavimas praras bet kokią prasmę…
Kadaise Sevastopolis su savo vidine akvatorija buvo didžiausias SSRS miestas (įskaitant ir Maskvą), dabar laivynas įspraustas į vieną Troickio įlanką. Tiesiogine žodžio prasme įspraustas, nes dėl gelmėje palaidotų laivų jo išplaukimas į atvirą akvatoriją yra beveik neįmanomas, ir Rusijos pajėgas čia gali užblokuoti keli Ukrainos kranto apsaugos kateriai. Dar reikia turėti galvoje, kad visas bazės aprūpinimas 500 km kranto linija yra kontroliuojamas Ukrainos.
Rusijos strategai siūlo ieškoti atsarginių jūrų bazės dislokavimo variantų. Ne daugiau kaip 180 laivyno vienetų gali priimti Novorosijsko Cemeso įlanka, bet ji pernelyg atvira audroms. Dabar atsivėrė galimybė mažos talpos laivus dislokuoti nepriklausoma pripažintos ir Rusijos kontroliuojamos Abchazijos Očamčiro uoste. Pastaruoju metu Maskva prakalbo apie laivų permetimą į Viduržemio jūroje esantį Sirijos Tartuso uostą, bet ją gasdina nestabili padėtis šioje šalyje: juk prezidento Assado šeimos valdymas ne begalinis…
Taigi, devyneri metai prabėgs greitai. O jeigu Ukraina taps NATO nare anksčiau, Rusijos laivynas Juodojoje jūros bus suspaustas priešiškos jėgos gniaužtuose. Tuomet nori nenori teks paskubomis galvoti, kur nešdintis iš kadaise Rusijos carų užimtos, o dabar suverenios valstybės norimos susigrąžinti žemės.
Kaliningradas niekada netaps Europos Honkongu
2008-09-02 | Tema: Komentarai | Comments Off
Jeigu ES įvestų Rusijai sankcijas už jos agresiją Kaukaze ir separatinių respublikų pripažinimą, labiausiai nukentėtų Kaliningrado sritis. Nors toks Briuselio žingsnis kuo toliau, tuo mažiau įtikėtinas, Maskva rimtai svarsto, kaip atsikirsti Vakarų spaudimui.
Rusija jau anksčiau skelbė, kad ji grąžins į šį anklavą vidutinio nuotolio raketas „Iscander“ ir balistines raketas, galinčias nešti branduolinius užtaisus. Toks naujas srities militarizavimas susijęs ne tiek su įvykiais Kaukaze ir kaimyninių šalių baime patirti Rusijos agresiją savo kailiu, kiek su amerikiečių priešraketinio skydo elementų dislokavimu Čekijoje ir Lenkijoje. Liepos pradžioje Kaliningrade lankėsi 10 Rusijos Dūmos deputatų, kurie domėjosi srities branduolinio perginklavimo galimybėmis. Rusijos gynybos ministerijos šaltiniai patvirtino, kad vienas svarbiausių dabar svarstomų planų – branduolinių raketų dislokavimas Kaliningrade ir Baltarusijoje. Kovinėmis branduolinėmis galvutėmis bus aprūpinti ir Baltijos jūros laivyno karo ir povandeniniai laivai. Šių metų pradžioje buvo pranešta, kad dvi Rusijos karinės bazės bus įkurdintos Serbijoje ir Bosnijoje ir Hercegovinoje, o karinis dalyvavimas bus atnaujintas Kuboje.
Po Šaltojo karo prasidėjęs Kaliningrado srities demilitarizavimas taip ir nebuvo iki galo baigtas. Branduoliniai užtaisai buvo paslėpti giliai po žeme arba laikinai išmontuoti, nes Maskva visada tikėjo, kad juos teks grąžinti. Tačiau sovietinių laikų ginklai paseno, ir Rusija turi skirti milžiniškas lėšas naujos kartos branduolinėms raketoms. Šiam vakariniam Rusijos anklavui dabar skiriami milžiniški pinigai.
Pasaulio reakcija į Rusijos išplėtotą konfliktą Gruzijoje nejuokais supykdė Maskvą. Iškilo rimtas pavojus jos planams šį anklavą paversti Europos Honkongu. Kaip rašė Londono „The Times“, prieš 10 m. šis kraštas buvo labiausiai atsilikęs, palyginti ne tik su kaimyninėmis šalimis, bet su kitais Rusijos regionais. Vis dėlto netrukus Kaliningradas buvo paskelbtas ypatingąja ekonomine zona ir buvo šefuojamas paties Vladimiro Putino, nes čia gyvena jo uošvė. Per trumpą laiką buvo pastatytas naujas oro uosto terminalas, kainavęs apie 150 mln. litų. Jis turėjo sujungti Didžiąją Britaniją, Vokietiją, Italiją ir Ispaniją su dešimčia Rusijos miestų.
Investuotojai buvo pakviesti įdėti milijonus dolerių, kad Kaliningradas taptų bendradarbiavimo su ES vitrina, dar vadinama Baltijos Las Vegasu. V. Putinas Kaliningradą pavadino viena iš keturių Rusijos zonų, kur kitais metais bus leisti azartiniai žaidimai, o šiam verslui užtikrinti bus atidaryta speciali žaidimų 30 tūkst. vietų viešbučiuose zona. Čia pradėjo veikti keletas šiuolaikinių prekybos centrų, kuriuose ant kiekvieno kampo prekiaujama svarbiausia krašto vertybe – gintaru. Kaliningrado srityje iškasama 90 proc. visų pasaulio gintaro išteklių.
2005 m. V. Putinas srities gubernatoriumi paskyrė buvusį Federalinės mokesčių tarnybos vadovą Georgijų Boosą, ir per kelerius metus gyventojų vidutinis mėnesio uždarbis pakilo 31 proc., padidėjo krovinių srautas per komercinį jūrų uostą. 2007 m. pabaigoje per jį keliavo 8 mln. tonų krovinių per metus. Dabar su vokiečiais čia statomas kuro terminalas ir šaldytuvų skyrius.
Maskvai būtų nepaprastai skaudu, jei iš šių planų nieko neišeitų. Įsitvirtinti beveik pačiame Europos centre, atkurti karinę galią prie pat amerikietiškųjų raketų, būsiančių vos už kelių šimtų kilometrų į Vakarus, yra strateginis Maskvos uždavinys. Geopolitine prasme jis netgi svarbesnis negu imperiškųjų ambicijų gynimas Kaukaze.
Vis dėlto Rusijai pagalius į ratus kaišioja Lietuva ir Lenkija. Gindamas Gruziją, Vilnius pagrasino apribosiąs Rusijos tranzitą per Lietuvos teritoriją, pergalvosiąs vizų režimą. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas šiomis dienomis turėjo vykti į Varšuvą ir kartu su Lenkija atidaryti Kaliningrado įlanką, tačiau griežti lenkų reikalavimai imtis sankcijų prieš Rusiją aptemdė šią šventę. Ir tuo labiau vakarinio Rusijos anklavo kaimynai nenori Kaliningrado srityje matyti stabilumui regione grūmojančio branduolinio ginklo.
Sankcijos Rusijai? Maskva leipsta iš juoko…
2008-09-01 | Tema: Komentarai | 1 komentaras »
Vakarai grasina, kad netrukus išauš Rusijai atpildo valanda. Ji atsakys už tą agresiją, kurią neseniai įvykdė prieš Gruziją, ir už separatinių Gruzijos respublikų pripažinimą. Šie grūmojimai atrodo nerimtai dar ir todėl, kad Briuselis jau nuo pirmųjų dienų ilgokai delsė įvertinti konfliktą Kaukaze, kol pagaliau vienas kitas politikas ryžosi pareikšti susirūpinimą dėl įvykių regione ir paraginti Maskvą išvesti savo kariuomenę iš suverenios valstybės.
Pirmadienį Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy iniciatyva šaukiamas ES viršūnių susitikimas. Kol kas jame ketinama pateikti du sankcijų Rusijai variantus. Italijos siūlomas vadinamas „minkštasis“ reikalauja išvesti iš Gruzijos Rusijos kariuomenę, taip pat ir iš Počio uosto, buferinių zonų, kurias yra nustatęs pats Rusijos kariuomenės generalinis štabas. Be to, šiame variante reikalaujama iš Rusijos garantijų, kad jos elgesys Gruzijoje nebus kartojamas kitose šalyse.
Griežtas sankcijas Rusijai reikalauja įvesti Lenkija, Švedija ir Didžioji Britanija. Jos labiausiai paliestų finansų ir ekonomikos sritis, investicijas į Rusijos ūkį. Stambusis ES šalių verslas tokiu atveju turėtų sumažinti investicijas į Rusijos ekonomiką, o sumažėjusios investicijos esą rodytų, kad Rusijos ekonomika nestabili ir rizikinga. Kita vertus, ketinama patarti Europos bankams neperkredituoti Rusijos finansų įstaigų, kompanijų ir taip įšaldyti svarbiausius Rusijos plėtros projektus.
Maskvai, be abejo, patiktų italų variantas. Vakarai tvirtina, kad Rusija įvykdė tik du iš šešių N. Sarkozy plano reikalavimus, tačiau Maskva sako įvykdžiusi visus šešis. Kol Kaukaze nėra padėties stebėjimo sistemos, tai patikrinti sunku.
Rusija pareiškia, kad nebijo ekonominių sankcijų. Priešingai – ministro pirmininko Vladimiro Putino potvarkiu 19 įmonių uždrausta importuoti vištieną iš Jungtinių Valstijų. Pasak V. Putino, šis draudimas nesusijęs su Pietų Osetijos ir Abchazijos pripažinimu. Interviu televizijos kompanijai CNN buvęs prezidentas teigė, kad per praėjusiais metais vykusius patikrinimus nustatyta, jog Amerikos kompanijos nesilaiko Rusijos nustatytų higienos normų. Grėsmė prarasti eksportą iškilo dar 29 firmoms. JAV – didžiausios paukštienos tiekėjos į Rusiją. Žinoma, Vašingtonas turi ir kitų didžiulių paukštienos realizavimo rinkų, pavyzdžiui, Kiniją ir Ukrainą, tačiau Maskvos draudimas rodo, kad ji nelinkusi atgailauti prieš Vakarus.
Laikraštis „Kommersant“ pranešė, kad Maskva, likus keletui dienų iki viršūnių susitikimo Briuselyje, ėmė aktyviai apdoroti potencialias savo sąjungininkes, pirmiausia Vokietiją, Italiją, Ispaniją, Prancūziją ir Suomiją. Jeigu Rusijai iš tikrųjų ateitų sunki valanda, ji panaudotų atsarginį variantą – poziciją dėl Irano.
Vienas didžiausių stabdžių įvesti sankcijas Rusijai, žinoma, yra Rusijos naftos ir dujų tiekimas Europos šalims. Pasak žurnalo „The Economist“, pagrindinis Rusijos įsiveržimo į Gruziją tikslas buvo pademonstruoti jos kaip naftos tranzito šalies pažeidžiamumą. Per Gruzijos teritoriją eina du naftotiekiai iš Azerbaidžano į Europą, ir karas Kaukaze išryškino padėties Gruzijoje nestabilumą, vadinasi, ir Michailo Saakašvilio režimo keliamą pavojų tiekimui į Vakarus.
Pernai iš Rusijos į ES šalis buvo importuota 38 proc. dujų ir 33 proc. naftos. Tai, kad Rusija yra pagrindinė energijos išteklių tiekėja Europai, tebėra svarbiausias pasyvios Vakarų politikos Maskvos atžvilgiu veiksnys.
Žinoma, radikalios sankcijos Rusijai gali sumažinti koncerno „Gazprom“ pelną. Jis ypač bijo, kad, iškilus pavojui didžiuliams Rusijos projektams „Šiaurės srautas“ ir „Pietų srautas“, europiečiai pirmenybę teiks dujotiekiui iš Kaspijos regiono „Nabucco“, kuris bus tiesiamas aplenkiant Rusiją. Bet abejotina, kad Europa atsisakys išteklių importo įsipareigojimų Rusijai, nes Senojo žemyno šalių gyventojai svarsto pragmatiškai: savo balsą rinkimuose jie atiduos už dujas ir naftą.
Vienybės dėl sankcijų Rusijai nėra tiek visoje ES, tiek ir vienoje iš jos narių Lietuvoje. Buvusi ryžtinga Maskvos kritikė ji viršūnių susitikimo išvakarėse ėmė kalbėti apie tai, kad užuot taikius sankcijas Rusijai reikėtų ją spausti „politiniais signalais“.
Maskva kurčia bet kokiems Vakarų signalams ir mandagiems ženklams. Joje vis labiau eskaluojamas karingasis imperinis mąstymas, taip gerai mums pažįstamas nuo Šaltojo karo laikų.
Loading ...