Rusijos Federacijos Taryba pirmadienį žengė žingsnį, kuriam buvo ruoštasi seniai. Ji nusprendė pripažinti dvi separatines Gruzijos teritorijas Pietų Osetiją ir Abchaziją. Už tokį nutarimą deputatai balsavo pavyzdingai kaip sovietiniais laikais – 130 už ir nė vieno prieš arba susilaikiusio.

Dabar prezidentas Dmitrijus Medvedevas turės nuspręsti, ar pripažinti jų nepriklausomybę. Kreipimąsi į prezidentą paskelbė ir visa Rusijos Dūma.

Maskvoje esantys Pietų Osetijos ir Abchazijos lyderiai netveria džiaugsmu ir sako, kad jų respublikų pripažinimas „padės didinti stabilumą regione“. Sunku tuo patikėti, nes Tbilisis pareiškė, kad kreipsis į tarptautinį teismą ir reikalaus Maskvos sprendimą pripažinti niekiniu. Iš Cchinvalio pranešama, kad Gruzija prie sienos su Pietų Osetija vėl sutraukia savo ginkluotę.

Iš tikrųjų, kaip rašo laikraštis „Kommersant“, jeigu Tbilisis kreipsis į teismą, tyrimas vyks ne Maskvos naudai. Teisininkai tvirtina, kad Kosovo atveju Rusija nepripažino serbų genocido prieš albanus, todėl kaltinimai Michailui Saakašviliui vykdžius genocidą prieš osetinus yra beprasmiai. Cchinvalio bombardavimas dar nereiškia teroro ar genocido, primena rusų laikraštis.

Jis rašo, kad Rusija geriau įžvelgtų analogijų su Šiaurės Kipru. 1983 m. ši Kipro respublikos dalis taip pat paskelbė nepriklausomybę. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba savo rezoliucijoje kvietė nepripažinti apsišaukėliškos turkų kipriotų respublikos. Kai 2004 m. separatistai vėl norėjo susijungti su Kipru, kad kartu įstotų į ES (tokia buvo stojimo sąlyga), susijungimo nepanoro jau graikų bendruomenė.

Tarptautinė visuomenė mano, kad karinis Turkijos dalyvavimas Šiaurės Kipre nuo 1974 m. yra okupacija. Visos Saugumo Tarybos rezoliucijos atsimuša kaip į sieną. ES, atsisakydama priimti Turkiją į Bendriją, tai motyvuoja būtent šia okupacija. Graikija taip ir neįteisino savo dalyvavimo likusioje Kipro dalyje. Pietų Osetija iš esmės taip pat užimta Rusijos kariškių. Čia jie stiprina savo pozicijas, stato postus, gausina ginkluotės. Separatistų pripažinimas leistų Maskvai tęsti savo karinius pasirengimus regione.

Rusija šiam žingsniui rengėsi 2 m. O šių metų kovo 21 d. Rusijos Dūma didžiule balsų persvara priėmė specialų pareiškimą ir pasiūlė šalies prezidentui bei Vyriausybei apsvarstyti klausimą dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės pripažinimo. Rusijos deputatai taip pat pasisakė už išplėtimą taikdarių misijos, kurią vykdo jungtinės NVS ginkluotosios pajėgos. Reaguodama į šį demaršą, Gruzijos užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad vertina tai kaip „atvirą kišimąsi į Gruzijos vidaus reikalus“. Pasak gruzinų diplomatų, tokiu savo elgesiu Maskva visiškai prarado politinę, juridinę ir moralinę teisę pretenduoti į neutralaus ir objektyvaus tarpininko vaidmenį. Tbilisis perspėjo, kad jei Rusija, nesuderinusi su Tbilisiu, pradės didinti taikdarių kontingentą, siųs ten papildomą ginkluotę, nustatys naujus karių buvimo terminus ir plės jų mandatą, tai bus suprasta vienareikšmiškai – kaip agresija, nukreipta prieš Gruzijos valstybę.

Po balandį Bukarešte vykusio NATO viršūnių susitikimo, kuris, nors ir nedavė aiškaus atsakymo Tbilisiui dėl Narystės Aljanse veiksmų plano, nuteikė M. Saakašvilį optimistiškai, Maskva Dūmos pareiškimą dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos palydėjo papildomais perspėjimais: jei Tbilisis vis dėlto gaus kvietimą stoti į NATO, Rusija nesėdės sudėjusi rankų. Vienas galimų tokio veikimo variantų – teks ginti Abchazijoje ir Pietų Osetijoje gyvenančių Rusijos piliečių interesus. Tbilisis to kvietimo dar negavo, bet Maskva rado kitą dingstį.

Kad ginti Rusijos piliečių „interesus“ būtų patogiau, maždaug 90 proc. Pietų Osetijos gyventojų Rusija skubiai išdalijo Rusijos piliečio pasus. Maskvai tai atrodė svarus argumentas. Keista, bet ant šios meškerės užkibo patyrusių Amerikos ir NATO strategų konsultuojamas M. Saakašvilis. Jis pasiuntė kariuomenę į Cchinvalį, kurio užėmimas, prezidento nuomone, būtų grąžinęs Pietų Osetiją į Gruzijos sudėtį. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad osetinai dar iki tol rengė provokacines atakas pasienyje su Gruzija.

Ar kas nors pasikeis, Rusijai pripažinus dvi separatines respublikas, sunku pasakyti. Jeigu jų galutinis atsiskyrimas būtų Gruzijos stojimo į NATO kaina, nesumokama naujai pralietu krauju, verta pagalvoti.