Serbijoje įvykę pirmalaikiai parlamento rinkimai sukūrė daugiau problemų negu jų buvo prieš tai. 103 mandatus 250 vietų parlamente laimėjusi prezidento Boriso Tadičiaus koalicija „Už europietišką Serbiją“, atrodo, neturės sąjungininkų daugumai sudaryti (jai reikia mažiausiai 226 mandatų).

Ministro pirmininko Vojislavo Koštunicos ir dar trijų lyderių vadovaujamos partijos nepritaria tokiems eurointegraciniams prioritetams ir reikalauja iki galo kovoti už Serbijos teritorinį vientisumą. Taigi dabar suformuoti Vyriausybę bus be galo sunku.

Kaip rašo prancūzų „Liberation“, nors 70 proc. serbų yra už įstojimą į ES, Briuselis negali tikėtis lengvo proceso. Neseniai pasirašytas Stabilizacijos ir asociacijos susitarimas dar neįsigaliojo. Jis įsigalios, kai Tarptautinis tribunolas buvusios Jugoslavijos klausimais užfiksuos, kad Belgradas su juo bendradarbiauja, ir kai per 4 m. Serbijoje bus sukurta 200 tūkst. naujų darbo vietų. Bet šiaip ar taip šis susitarimas – tai palengvinta sąlyga Serbijai tapti ES nare, kaip kitoms valstybėms suteikiamas Narystės NATO veiksmų planas.

Tačiau kodėl serbams dabar kyla daugiau klausimų negu anksčiau?

Naujos Vyriausybės suformavimo procesas bus labai delikatus. Preliminariais duomenimis, B. Tadičiaus koalicijai iki parlamentinės daugumos trūksta 23 mandatų. Tai reiškia, kad provakarietiškas Serbijos politinis flangas turės ieškoti kitų partijų paramos. Su kuo susies savo darbą ministrų kabinete Europos integracijos šalininkai? Prezidentas iš anksto pareiškė, kad V. Koštunica nebus ministras pirmininkas, vadinasi, su jo demokratiniu aljansu „Naujoji Serbija“ nebus jokių derybų. Tomislavo Nikoličiaus vadovaujama Serbijos radikalioji partija taip pat nevykusi B. Tadičiaus bičiulė, tačiau pastaroji gali išnaudoti prieš mėnesį įvykusias V. Koštunicos ir T. Nikoličiaus rietenas. Vis dėlto jų politinės platformos per daug skiriasi, kad abi koalicijos derėtųsi dėl Vyriausybės sudėties. Dar lieka socialistai su jų lyderiu Ivica Dačičiumi, bet šis pareiškė, kad naują Vyriausybę gali formuoti tik su V. Koštunica. Kitaip sakant, nugalėtojams reikia skubėti, o patikimų partnerių jie neturi.

Pirmalaikių rinkimų būtinybė kilo tuomet, kai kovą parlamentas buvo paleistas, iširus B. Tadičiaus ir V. Koštunicos vyriausybinei koalicijai. Nesutarimų kertinis akmuo – Serbijos narystė ES. Teisybę sakant, nė viena partija nėra kategoriškai nusistačiusi prieš integraciją į ES, nė viena nepasisako už šalies izoliaciją, tačiau skiriasi jų prioritetai. B. Tadičius į pirmą vietą iškėlė Serbijos eurointegracinius procesus, o nacionalistinės partijos reikalauja pirmiausia žūtbūt išspręsti Serbijos teritorinio vientisumo problemą. Jos kategoriškai prieštarauja eurointegracijos šalininkų pozicijai dėl geresnio ekonominio gyvenimo aukoti Kosovą ir Metochiją. Vis dėlto B. Tadičius irgi neblogas strategas: jis puikiai žino, kad serbams nusibodo nuolat rusenantis nacionalistinis patriotinis laužas ir jie nori geresnio, sotesnio, laisvesnio gyvenimo. Štai kodėl vykusiame referendume net 70 proc. jų balsavo už stojimą į Bendriją.

Briuselis jau pamėtėjo Belgradui meduolį. Partnerystės su ES susitarimas – tai pirmas laiptelis Serbijai įsijungti į Bendriją. Viena griežčiausių partnerystės sąlygų – išduoti Hagos tribunolui karo nusikaltėlius – dar neįvykdyta, bet Briuselis leido Serbijos piliečiams, taip pat ir tiems, kuriems nesukako 25 m., judėti ES ribose be mokamų vizų. Susitarimas skatina investuotojus. Likus 5 dienoms iki rinkimų italų automobilių kompanija „Fiat“ atidarė savo gamybos liniją Serbijoje ir pasirašė 700 mln. eurų sutartį. Tai reali pagalba šaliai, kuri esant politinei krizei visai neprižiūrėjo savo ūkio: ekonomika smuko, infliacija ir kainų indeksai didėjo, užsienio investicijos aplenkdavo šį karštą Europos regioną. Biudžeto deficitas pernai pasiekė 5 mlrd. eurų, o tai sudaro maždaug 17 proc. bendrojo vidaus produkto…

Briuselis sužaidė gera korta, kad patrauktų rinkėjų simpatijas. Tuo metu pralaimėjo… Ne, kol kas Serbijoje pralaimėjusiųjų nėra… Italų laikraščio „Corriere della Sera“ teigimu, pralaimėjo… Rusija, kuriai rinkėjai pasakė „ne“, o pergalę švenčia ES, patraukusi į savo pusę didžiąją dalį kone 10 mln. gyventojų turinčią Serbiją.