Vasario 7–8 d. Vilniuje, LITEXPO parodų centre vyksta neformalus NATO šalių gynybos ministrų susitikimas. Kaip rašoma Krašto apsaugos ministerijos tinklalapyje, tai didžiausias kada nors Lietuvoje organizuotas NATO renginys. Į susitikimą Vilniuje suvažiuoja atstovai iš bemaž ketvirtadalio pasaulio šalių – be delegacijų iš Aljanso valstybių, jame atstovaujama NATO partnerėms, dalyvaujančioms tarptautinių pajėgų operacijose Kosove ir Afganistane. Dviejų dienų renginyje dalyvauja atstovai iš Ukrainos, Rusijos ir Afganistano, aukšti Jungtinių Tautų, Europos Komisijos, Pasaulio banko, kitų įtakingų tarptautinių institucijų ir organizacijų pareigūnai.

Taigi, Vilniuje prasideda NATO renginiai, skirti Aljanso 50-mečiui, kurį pažymėsime kitąmet. Gynybos ministrų susitikimas Vilniuje – tai parengiamasis etapas Šiaurės Atlanto organizacijos aukščiausiojo lygio forumui Bukarešte balandžio mėnesį.

Artėjant NATO jubiliejui, Vakarų analitikai iš naujo permąsto Aljanso koncepciją, paskirtį, taktiką ir strategiją. Bėgant dešimtmečiams ji keičiasi, nes kartu vyksta ir NATO plėtra.

Todėl ne be pagrindo žurnalas „Newsweek“ visą karinės bendrijos erdvę jau vadina NATOlandija. Kada nors ji nusitęs nuo Juodosios jūros iki Ramiojo vandenyno ir aprėps šalis su daugiau kaip milijardu gyventojų – iš Australijos, Europos, Japonijos, Turkijos, Pietų Korėjos, JAV. Aljanse jie tvarkysis pagal tarptautinius įstatymus ir turės pagrindines demokratines teises, galimybę keisti globalinio bloko vadovus. Šioje pasaulio tautų bendrijoje žiniasklaida bus laisva, piliečių judėjimas laisvas, egzistuos žodžio ir teisinės gynybos laisvė, jei į žmogaus laisves ir teises kas nors pasikėsins. Be to, NATOlandija bus turtingiausių, labiausiai išsilavinusių ir įtakingiausių planetos gyventojų grupuotė.

Nepasakysi, kad šios Amerikos žurnalo eksperto, buvusio Leiboristų partijos deputato parlamente ir Europos reikalų ministro Deniso MacShine’o utopijos nepasitvirtino. Aljansas iš tikrųjų plečiasi, jo misijos pasiekė Afganistaną, kitus karštus planetos taškus, karinė tramdomoji galia nuolat didėja. Žinoma, neverta pamiršti, kad bloko plėtroje išryškėjo ir prieštaravimų, buvo padaryta klaidų.

NATOlandija atsirado 1949 metais kartu su amerikietiškuoju Marshalo planu. Tai reiškė ne tik niūrią tikrovę: kas moka pinigus, tas ir muziką užsako. Karo nuniokotai Europai atstatyti ir nacistinei Vokietijai bei jos sąjungininkams neutralizuoti Vašingtonas metė didžiules lėšas, todėl jo politika Europoje buvo agresyvi, pretenzinga, mažai paisanti Europos interesų. Amerikietiška viešoji diplomatija buvo skirta negailestingai naikinti ne tik fašizmo liekanas, bet ir bolševizmo-komunizmo ideologiją, daugeliu atvejų pagrįstą kariniu spaudimu (Karibų krizė, dviejų Vokietijų koegzistavimas). Pokariniai Europos lyderiai buvo šokiruoti karinės JAV galios ir užmigdyti sąjungininkiškos propagandos, todėl nė nejuto padėties šeimininko iš užjūrio diktato.

Tačiau pamažu su savo argumentacija kūrėsi naujas Europos branduolys. Į naujojo šimtmečio politiką atėjo J. Chiracas, G. Schroederis, T. Blairas, o Amerikoje – tėvas ir sūnus Bushai. Jie pakeitė Amerikos galios apstulbintus Ch. de Gaulle’į ir F. Mitterrand‘ą, H. Kohlį, M. Tatcher, o už Atlanto – R. Reaganą. Atsirado nepatenkintų JAV politika NATO viduje, Europos ir Amerikos priešprieša tapo pernelyg akivaizdi. Į visavertę Aljanso veiklą grįžo Prancūzija, Vokietija išsivadavo iš pokarinių draudimų nedidinti savo gynybinės galios, britai aklai nebepasitikėjo Vašingtono nurodymais. Karas Persijos įlankoje, paskui Irako operacija, Balkanų skilimas gerokai pakoregavo Aljanso koncepciją, prioritetus ir globalinių jėgų išsidėstymą. Islamiškojo radikalizmo augimas ir teroro recidyvai NATO politinę koncepciją nukreipė nuo JAV ir Europos susipriešinimo. Kartu atsirado būtinybė plėstis: rytinės Aljanso ribos priartėjo prie Rusijos.

Ir ne tik tai. Vokiečių kareiviai jau vykdo taikos misijas Afrikoje, Azijoje ir Balkanuose. Jau 20 metų maždaug 200 tūkstančių prancūzų savanorių „gesina“ karštus įtampos židinius Afrikoje. Apie 50 tūkstančių Europos šalių kariškių tarnauja už savo šalių ribų – nuo Libano krantų iki Pakistano pasienio. Taip terorizmo grėsmė, naujos pasaulio realijos privertė Briuselį ir Vašingtoną pamiršti trintį ir veikti išvien. Sąjungininkų operacija Irake, spaudimas Iranui įrodė, kad lingvistines batalijas galima nuslopinti bendrais darbais ir sutelktu pasipriešinimu kylančioms grėsmėms.

Tiesa, čia reiktų pastebėti, kad, kaip sakoma, nebūna namų be dūmų. 1999 m. konfliktas Balkanuose užtemdė NATO taikos misijos šlovę, sąjungininkų ginčai dėl jų pajėgų likimo Irake taip pat nerodo absoliutaus pasitikėjimo tarp keliasdešimt NATO narių ir JAV, tarp Europos ir Amerikos. Galima prognozuoti, kad galimai įsižiebsiantis naujas įtampos židinys Balkanuose (dėl Kosovo atsiskyrimo nuo Serbijos) neleis Aljansui pakartoti dešimtmečio senumo klaidų.

NATO plėtra – prieštaringas procesas, keliantis ne tik daug diskusijų, bet ir silpninantis Aljansą. Bent iš pradžių, kol neužčiuopami naujų šalių ir pozicijų narystės privalumai. Šiuo metu daugiausia ginčų kyla dėl to, ar jau Bukarešto susitikime reikia skubėti kviesti į organizaciją tris Balkanų valstybes – Albaniją, Kroatiją ir Makedoniją. Laikraščio „The Washington Post“ apžvalgininkas Bruce’as P. Jacksonas perspėjo, kad „Aljanse ne vieta minkštaširdystei”. Trečiasis svarbiausias NATO veiksmų etapas po 1949 metų – siekti naujos taikos Balkanuose – labai svarbus, tačiau ar tai daryti reikia įtraukiant į organizaciją narystei nepasirengusias šalis? Klausimas retorinis, rašo analitikas, juolab kad tos trys valstybės nepasirengusios nei ekonomiškai, nei politiškai, nei socialiai. Kiekviena jų atskirai pasiekė neblogų rezultatų: Kroatijoje sparti ekonomikos plėtra, Albanija uoliai siunčia savo karius į Iraką ir Afganistaną, Makedonija gerai tvarkosi tautinių bendrijų integracijos klausimais. Bet kartu paėmus, šios trapios Balkanų šalys dar negali tapti visateisėmis NATO narėmis, prilygstančiomis senbuvėms arba bent Baltijos valstybėms.

Dar daugiau: į Aljansą pretenduoja Gruzija ir Ukraina. Tiesa, jos tiesmukai nesibeldžia į Aljanso duris, tad joms galima pasiūlyti nebent Pasirengimo narystei veiksmų planą (Membership Action Plan). Šių valstybių demokratiniai institutai dar nepakankamai sustiprėję, o priešprieša su Maskva pernelyg rizikinga. Patrauklus jų geopolitinis išsidėstymas neturėtų būti lemiamas narystės NATO kriterijus, rašo „The Washington Post“.

Taigi, artėjant NATO 50-mečio jubiliejui, verta kelti ne tik šampano taures, bet ir gerokai palaužyti galvas ir apie Aljanso koncepciją, ir apie tolesnę plėtrą, ir apie veiklos būdus. Globalinė organizacija NATOlandija turi išaugti iš sveikų vešlių šaknų.