Archive for gruodis, 2007
Ką veiks V. Putinas Minske?
2007-12-11 | Tema: Komentarai | Comments Off
Rusijos žiniasklaida, remdamasi šaltiniais iš Minsko, pranešė, kad Vladimiras Putinas gruodžio 13–14 d. lankysis Baltarusijos sostinėje ir čia pasirašys konstitucinę šių dviejų šalių sąjungos sutartį. Pats Rusijos vadovas turėtų tapti šios sąjunginės valstybės prezidentu.
Tuo metu Aleksandras Lukašenka taptų sąjunginio Parlamento pirmininku arba bendros Vyriausybės ministru pirmininku. Kiekvieno jų pareigos savo šalyse liktų nepakitusios. Beje, V. Putinas, išrinktas į Dūmą „Vieningosios Rusijos“ sąraše, iškart po vizito esą ketina pasitraukti iš prezidento posto.
Nepraėjus nė dviem valandoms, Rusijos diplomatinė tarnyba paneigė radijo stoties „Echo Moskvy“ pranešimą, teigdama, kad apskritai nežinia, ar sąjunginės valstybės įkūrimo Konstitucinis aktas yra parengtas ir ar tai nėra spekuliacijos V. Putino ateitimi. Juk Minskas, iš kur ši informacija žurnalistams nutekėjo, apskritai nieko nekomentavo, tik vėliau sąjunginės valstybės sekretorius Ivanas Makušokas pareiškė, kad sąjungos Konstitucija nebaigta rengti, kitais metais dar reikia svarstyti biudžetą, kitus klausimus, o visokius paskyrimus pavadino „vertais nusistebėjimo“.
Vis dėlto stebėtis verta ne žurnalistų spėlionėmis, o kitkuo. Formaliai Rusijos ir Baltarusijos sąjunga buvo įkurta prieš 11 m., dar Boriso Jelcino laikais, bet iš esmės tai ir liko tik idėja, kurią kai kas laiko utopija. Beje, Rusijoje vyraujančios politinės tendencijos verčia vis labiau nerimauti: V. Putinas vis dažniau Rusiją valdo taikydamas nedemokratinius metodus, dažnėja ir opozicijos, naujųjų disidentų persekiojimas, vis nuožmesnė tampa Rusijos užsienio politika. Analitikai ypač tai pastebi po Dūmos rinkimų.
Kita vertus, paprastai du autoritariniai vadovai greta vienas kito neišsitenka. Jei vietoj A. Lukašenkos Baltarusijos vadovu taptų koks nors kitas prorusiškai nusiteikęs, bet ne toks ambicingas politikas, Maskvai siekti savo tikslų būtų daug lengviau. Tačiau bent jau kol kas A. Lukašenka ir jo režimas pasaulyje ieško naujų partnerių ir pasiduoti neketina, o tai reiškia, kad artimiausiu metu sąjungos idėja liks tik popieriuje.
Bevaises pastangas jai tiekti deguonies iliustruoja ir pastaraisiais metais padidėjusi trintis tarp Minsko ir Maskvos. Šių metų gegužę Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka apkaltino Rusijos valdžią faktiškai negaliojančia paskelbus Sutartį dėl sąjunginės valstybės sudarymo. Susitikime su Sibiro federalinės apygardos delegacijos nariais Minske jis pareiškė, kad Baltarusija niekada netaps Rusijos Federacijos dalimi. A. Lukašenkos emocijas įkaitino negailestingas energetinis Maskvos spaudimas savo partneriams.
Apžvalgininkai pastebi, kad Baltarusijos ir Rusijos santykiai paaštrėjo nuo pat V. Putino atėjimo į valdžią. Skirtingai nei pasyvus ir silpnas B. Jelcinas, šis sumanus politikas liovėsi toleravęs Baltarusijos piktnaudžiavimą „slavų draugystės“ tema mainais už ekonominį išlaikymą. Pirmąkart vietoj mistinės sąjungos V. Putinas pasiūlė konkrečias integracijos schemas, tarp jų – netgi paprastą Baltarusijos įtraukimą į Federacijos sudėtį. Bet pagausėjo ir V. Putinui būdingų įžeidžiamų posakių. A. Lukašenkos savimeilę įžeidė garsus V. Putino posakis, kad „Baltarusijos ir Rusijos Sąjungoje musės laikytinos atskirai nuo kotletų“, akivaizdžiai pademonstravęs jo pranašumą prieš politinį svorį prarandantį išvargintos respublikos prezidentą.
Baltarusijos televizijos žurnalistai į šį įžeidimą reagavo nervingai ir ne visai padoriai – tiesiai iš ekrano buvo atsakyta: „Visiems žinoma, ant ko paprastai tupia musės“.
Šiemet, štai jau koks pusmetis, tokių akibrokštų nebuvo: V. Putinas buvo užsiėmęs savo karjeros planu, o A. Lukašenka – ekonomine šalies padėtimi. Gal tai ir leido žurnalistams spėti, kad antroje šios savaitės pusėje Minske bus nulemtas mistinės sąjungos likimas. Visai tikėtina, kad ir V. Putinui reikia vis daugiau stimuliatorių savo politinei ateičiai. Na, jeigu abu lyderiai ir nepasidalys naujų pareigų, bent susitars, tarkime, dėl rusiškų vidutinio nuotolio raketų dislokavimo Baltarusijos teritorijoje – prie Lietuvos ir NATO sienų…
Gangrenuojanti Europos galūnė
2007-12-10 | Tema: Komentarai | Comments Off
Balkanams vėl prasideda kritinės dienos. Po 8 m. sąlyginės pertraukos čia vėl žvanginama ginklais, grasinama nauju karu. Daugiau kaip 2 m. užsitęsusios ir rezultatų nedavusios Belgrado ir Prištinos derybos dėl Kosovo krašto ateities baigėsi be rezultatų.
Trys tarpininkės šiose derybose – ES, Jungtinės Valstijos ir Rusija – penktadienį Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui perdavė ataskaitą dėl padėties krašte. Ji įteikta trimis dienomis anksčiau, kad Saugumo Tarybai liktų kuo daugiau laiko iki šio dokumento svarstymo gruodžio 19 d.
Ataskaitoje nepateikta jokių bendrų išvadų, kaip spręsti ypač aštrią Kosovo statuso problemą. Joje tik konstatuojama, kad visos derybos tarp krašto albanų ir serbų buvo bevaisės, kad šalys liko prie savo pozicijų: Priština ketina skelbti nepriklausomybę nuo Serbijos, o Belgradas tam įnirtingai priešinasi, siūlydamas plačias autonomijos teises.
Tas pasipriešinimas pastaruoju metu virto tikrais grasinimais. Serbai, kaip praneša laikraštis „The Times“, teigia ginsią savo suverenitetą visomis priemonėmis, netgi ginklais. Serbijos armijoje padidinta kovinė parengtis. Atsakydami į tai, NATO šalių užsienio reikalų ministrai penktadienį nutarė papildomai iš rezervo Italijoje ir Didžiojoje Britanijoje į Serbijos valdomą Kosovą nusiųsti dar du batalionus – apie 1600 – kareivių. Tuomet čia būtų dislokuota beveik 19 tūkst. Aljanso kareivių. Ekspertai nuogąstauja, kad, pirmadienį oficialiai pasibaigus albanų ir serbų deryboms, regione gali kilti konfliktas.
Padėtis iš tiesų sudėtinga. Ją komplikuoja tai, kad Serbiją remia Rusija, kuri ketina vetuoti Belgradui nepalankų Saugumo Tarybos sprendimą. Dabar ji pasisako už tolesnę derybų tąsą ir derybininkų vadovo Martti Ahtisaari plano tobulinimą. Bet tai būtų tik laiko tempimas, tvirtina plano šalininkai. Jis leistų Serbijai sustiprinti savo pozicijas ir sutelkti gausias jėgas prie taikos palaikymo pajėgų kontroliuojamos zonos Kosove, ypač į šiaurę nuo Ibaro upės. Tuo metu Serbija įvestų energetinę ir prekybinę Kosovo blokadą.
Bet Europoje vis daugiau skamba balsų, kurie ragina ir Kosovo albanus neskubėti priimti skubotų sprendimų. Dauguma ES šalių siūlo „suderintą nepriklausomybės“ modelį. Kitaip sakant, Kosovo vadovai per tris mėnesius derins savo pasirinkimą su Bendrija, kuri dar šiemet iš Jungtinių Tautų žada perimti šią problemą. Tik po vasario 3 d., kai Serbijoje įvyks antrasis prezidento rinkimų turas, Priština galėtų skelbti su Briuseliu suderintą nepriklausomybės deklaraciją, kuri būtų grindžiama visuotinai svarstoma liberalia naujos mažytės valstybės konstitucija.
Toks scenarijus – tai priemonė apraminti Serbijos emocijas. Beje, jos kaitinamos ne tik Balkanuose. Nuo Kosovo precedento priklausys, kaip Maskva pasielgs su jos globojamomis Abchazijos, Pietų Osetijos ir Padniestrės teritorijomis. Šiaip gana rami prezidento pareigas einanti Gruzijos Parlamento vadovė Nino Burdžanadzė į „Vieningosios Rusijos“ lyderio Boriso Gryzlovo žodžius, kad jau sausį Maskva svarstys klausimą dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos prisijungimo, irzliai atkirto, kad „Gruzijai beliks imtis adekvačių priemonių“. Kitaip sakant, Kosovo problema pateikiama kaip naujo konflikto arba net karo Senajame žemyne sąlyga. Tai nepaprastai padidina nestabilumo grėsmę.
Vis dėlto Londono „The Guardian“ nemato kitos išeities kaip tik amputaciją. Turėdamas galvoje Kosovą, laikraštis rašo, kad, „net esant didžiuliams medicinos pasiekimams XXI a., pacientui geriau amputuoti sužalotą ir gangrenuojančią galūnę, kad nežūtų visas organizmas“.
Lenkija sukasi veidu į Rytus?
2007-12-04 | Tema: Komentarai | Comments Off
Naujasis Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas, pasirinkęs pirmuoju savo vizitu Vilnių, žinoma, išreiškė palankumą istorinei kaimynei ir sąjungininkei ir nurodė kintančius užsienio politikos prioritetus. Tiesa, vienos dienos derybos apčiuopiamų rezultatų nedavė ir buvo daugiau simbolinės.
Dar didesnį diplomatinį mandagumą galima įžvelgti prieš šį vizitą Lenkijos ambasadoriaus Lietuvoje Januszo Skolimowskio duotame interviu, kuriame diplomatas gal kažkiek ir gražbyliavo, teigdamas, kad „lenkai pamiršo istorinius nesutarimus, idėjas susigrąžinti Vilniaus kraštą ir gerbia kadaise priešiška laikytą mūsų šalį“.
Ką gi, laikykime tai pažintiniu mandagumo vizitu, tačiau apžvalgininkai atkreipia dėmesį, kad Varšuva po neeilinių rinkimų pamažu keičia užsienio politikos orientyrus. Tai, kad D. Tuskas jau antradienį vyksta į Briuselį, o gruodžio 7 d. Vatikane susitinka su Šventuoju Tėvu, dar nereiškia brolių Kaczynskių orientacijos tąsos. Dar šiemet D. Tuskas ketina aplankyti Maskvą ir susitikti su Vladimiru Putinu. Jau vien nauji ministro pirmininko programiniai pareiškimai apie ryšių su Rusiją stiprinimą, pasak rusų apžvalgininkų, davė papildomų rinkimų balų „Vieningajai Rusijai“, o ateityje – ir paties prezidento sėkmei.
Likus savaitei iki pirmojo vizito į Vilnių, D. Tuskas pareiškė, kad Lenkijos ir Rusijos santykius galima atkurti per 24 valandas. Tai neužslėptas priekaištas Lenkijos prezidentui ir buvusiam ministrui pirmininkui, kurie 2 m. tuos santykius neva komplikavo, protestuodami prieš Maskvos draudimus importuoti lenkišką mėsą. Dėl šio „mėsos ginčo“ nepasirašyta atnaujinta Rusijos ir ES sutartis, ilgai šlubavo Bendrijos sutartis, kitaip vadinama ES Konstitucija.
Praėjusį antradienį D. Tuskas pareiškė, kad Lenkija jau neblokuos Rusijos stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją. Tiesa, netrukus jo kabinetas patikslino, kad ministras pirmininkas galvoje turėjo kitą elitinę struktūrą – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją, kuriai priklauso 30 ekonominiu požiūriu galingiausių valstybių. Derybas dėl narystės joje Rusija veda tik pusmetį, o į Pasaulio prekybos organizaciją ji pretenduoja nuo 1994 m.
Naujasis Lenkijos kabineto vadovas neįžvelgė ir jokių akivaizdžių Rusijos problemų. „Varšuva Rusiją priima tokią, kokia ji yra“, – sakė jis. Kremlius, žinoma, su didžiuliu pasitenkinimu klausėsi tokių frazių, ypač artėjant Dūmos rinkimams…
O tuo metu D. Tusko Vyriausybės žvilgsnis į Vakarus, kaip pastebi laikraštis „Financial Times“, priblėso. Varšuva ketina persvarstyti amerikietiškosios Priešraketinės gynybos sistemos dislokavimo Lenkijoje sąlygas. „Mes turime iš naujo subalansuoti, ką iš to laimime ir ką pralaimime“, – sakė gynybos ministras Bogdanas Kliczas. Lenkai norėtų gauti amerikietiškųjų priešraketinių sistemų „Patriot“ savo oro erdvei apginti, o 10 raketų perėmėjų netoli Gdansko dislokuoti tik po liaudies referendumo. Varšuva tai motyvuoja iš Maskvos pasiskolintu teiginiu: dislokavusi amerikietišką skydą Lenkija taps pažeidžiamesnė priešo atakoms… Akivaizdu, rašo britų laikraštis, kad nauja Lenkijos Vyriausybė tolsta nuo proamerikietiškos brolių Kazcynskių laikysenos.
Keista, bet D. Tusko vizitų planuose nėra Berlyno, stebisi Paryžiaus „Le Monde“. Gerais santykiais su Vokietija nelepino ir broliai dvyniai. Paskyrus ministro pirmininko valstybės sekretoriumi ir atsakingu už santykius su Vokietija 85 m. buvusį Osvencimo kalinį Wladislawą Bartoszevičių, turėtų būti sprendžiami bent pokario vokiečių deportacijos iš Lenkijos klausimai, tačiau naujasis ministras pirmininkas kol kas tyli. Jis kažkodėl neišnaudoja gana gerų asmeninių santykių su kanclere Angela Merkel. Atkreipiamas dėmesys, kad ir proamerikietiškai nusiteikęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy kol kas nėra laukiamas Varšuvoje. Birželį jis buvo pakviestas vizito į Lenkiją, tačiau po rinkimų jo data buvo atidėta iki kitų metų.
Tai leidžia tvirtinti, kad D. Tuskas skuba lopyti užsienio politikos skyles, o ne imtis savarankiškų, su šalies vadovu suderintų veiksmų. Tikrąją valstybių santykių esmę nusako ne diplomatinių žodžių žaismas, o realūs ir konkretūs žingsniai. Ministro pirmininko kartojamas šūkis „Mes ketiname Lenkiją grąžinti į ES širdį“ kol kas lieka tik šūkiu.
Loading ...